Siracido 17

₁Viešpats žmogų sukūrė iš žemės

ir vėl į žemę jį sugrąžina.

₂Jis davė jiems ribotą dienų skaičių,

bet suteikė galią visa valdyti žemėje.

₃Jis apvilko juos jėga, panašia į savo,

ir padarė juos pagal savo paveikslą.

₄Jis įdiegė jų baimę visiems gyvūnams

ir leido jiems viešpatauti žvėrims bei paukščiams.

₅Viešpats davė jiems naudotis penkiomis galiomis;

dalytis supratimu jiems buvo duota kaip šeštoji,

o kaip septintoji – protas, jų galių aiškintojas.

₆Nuožiūrą, liežuvį, akis,

ausis ir suprantančią širdį jiems suteikė,

₇išminties ir žinojimo juos pripildė,

gera ir pikta jiems nurodė.

₈Kad parodytų savo darbų didybę,

į jų širdis jis įdiegė pagarbią Viešpaties baimę.

₉Jis davė jiems teisę

amžinai didžiuotis jo nuostabiais darbais.

₁₀Kad skelbtų jo nuostabius darbus

ir šlovintų jo šventąjį vardą,

₁₁jis paklojo jiems pažinimą,

gyvenimo įstatymą kaip paveldą.

₁₂Jis sudarė su jais amžiną Sandorą

ir apreiškė jiems savo įsakymus.

₁₃Jo didingą šlovę matė jų akys,

ir jo garbingą balsą girdėjo jų ausys.

₁₄Jis tarė jiems: „Venkite viso, kas pikta!“ –

ir davė kiekvienam įsakymus dėl artimo.

₁₅Jų keliai visada jam žinomi;

nuo jo akių jie negali pasislėpti.

₁₆Jų keliai nuo pat jaunystės veda į pikta,

ir savo akmeninės širdies jie nepajėgia

permainyti į jautrią širdį.

₁₇Jis paskyrė valdovą kiekvienai tautai,

bet Izraelis yra jo paties dalis.

₁₈Izraelį kaip savo pirmagimį

jis auklėja rykšte ir

skirdamas jam savo meilės šviesą jo nepalieka.

₁₉Visi jų darbai jam aiškūs kaip saulė,

ir jo akys nuolat stebi jų kelius.

₂₀Jų nedorieji darbai nuo jo nepaslėpti,

ir visos jų nuodėmės įžeidžia Viešpatį.

₂₁Bet Viešpats geras ir pažįsta savo kūrinius,

nesunaikina jų ir nepalieka,

bet veikiau jų pasigaili.

₂₂Žmogaus išmalda jam tartum antspaudo žiedas;

jis brangina žmogaus gerumą kaip akies vyzdį.

₂₃Vieną dieną jis pakils ir jiems atlygins,

atmokės kiekvienam, kaip jis užsitarnavo.

₂₄Tiems, kurie daro atgailą, jis leidžia grįžti

ir drąsina tuos, kurie yra netekę vilties.

₂₅Grįžk pas Viešpatį, palik savo nuodėmes,

melskis jo Artume ir mažink savo kaltes.

₂₆Gręžkis vėl į Aukščiausiąjį ir šalinkis nuodėmės,

nuoširdžiai nekęsk to, kuo jis bjaurisi.

₂₇Kas giedos šlovės giesmes Aukščiausiajam mirusiųjų pasaulyje,

jeigu jo negarbiname, būdami gyvi?

₂₈Mirusių pasaulyje, kaip ir niekada nebuvusių,

nutyla šlovės giesmė; tik tie,

kurie gyvi ir sveiki, šlovina Viešpatį.

₂₉Koks didelis Viešpaties gailestingumas,

jo atlaidumas pas jį grįžtantiems!

₃₀Nieko panašaus nerandama tarp žmonių,

nes joks žmogus nėra nemirtingas.

₃₁Argi yra kas šviesiau už saulę?

Betgi ir ji gali užtemti.

Tad kokios tamsios kūno ir kraujo mintys!

₃₂Dievui atsakingos dangaus aukštybių galybės,

o mirtingieji – vien dulkės ir pelenai.